Toks labai lengvai skaitomas straipsnis. Gal ir jums patiks? Ilgas, bet paprastas. Gana subjektyvus, bet tolerantiškas abiems pusėms…Na vertinkit patys/pačios:
Olegas Lapinas, www.DELFI.lt
Moterišką moterį geriausia pažinti lyginant. Lyginti ją galima su vyrais, o su kuo gi daugiau? Įprasta sakyti, kad vyrai – tai mažiau emocingi, tylesni, labiau veikiantys , o ne pergyvenantys, fiziškai stipresni, kūrybiškesni. Jie žiūri futbolą ir lenktynes. O štai moterys yra labiau plepios, emocingos, ne tiek veikiančios, kiek pergyvenančios, fiziškai silpnesnės ir konservatyvesnės. Jos žiūri romantinius serialus. Aišku- juk vyrai rūpinasi daugiau išoriniu pasauliu ir technika, moterys- vidiniu pasauliu, santykiais ir šeimomis. Vyrai irgi bendrauja, tik stengiasi pašnekovą pakeisti ir išmokyti, moterys - suprasti, priimti ir užjausti.
Realybė, žinoma, įvairesnė. Pamenu, kažkada po universiteto baigimo aš su plakančia širdimi nupirkau Wiersma rotaprintinę knygą “Moters psichologija”. Aš tikėjausi joje rasti atsakymus į moters keliamus klausimus… Ir nusivyliau. Olandų psichologai kruopščiai tyrinėjo, kuo skiriasi vyrų ir moterų atmintis, dėmesys, mąstymas, pojūčiai, emocijos - ir nerado ryškių skirtumų.
Gyvenimas tai patvirtina. Yra moterų, stipresnių už vyrus. Ar bent jiems nenusileidžiančių mūšyje. Yra racionalių moterų. Yra moterų rašytojų, dailininkių, architekčių ir kompozitorių. Yra ir politiniame gyvenime dalyvaujančių moterų. Viena moteris puikiai valdė Britaniją, o kita vos netapo mūsų prezidente. Išeina, kad moteriškumą kaip “viliojantį gležnumą ir sentimentalų trapumą” iš tiesų sukūrė vyrai vien ideologiniais sumetimais? Tai juk tik Holivudo štampas- herojus gelbėja moterį, jiedu bėga nuo persekiotojų, ir ji būtinai suklumpa pirma iš nuovargio…
O mes vis dar kalbame: “moteriška moteris” ir “nemoteriška moteris”. Mes ne visuomet galime tiksliai pasakyti, kodėl. Tačiau kai kas nors pasakys “skandinavės ir amerikietės- nemoteriškos” – žmonės sutinka. Arba “japonės labai moteriškos”- vėl sutinka.
Tuomet ir pasirodo feministės. Jos vėl sako, kad šį skirstymą sugalvojo vyrai. Padarė jie tai tam, kad vykdytų savo įprastinį tikslą – valdytų moteris. Ir, tarkime, naivi moteris paklaustų: o kam? Feministei nebūtina ilgai aiškinti apie tai, kaip “dekonstruoti” meną bei papročius. Ji tiesiog gali retoriškai pakartoti filmo herojės frazę: ”Ko gi nori valdžią turintys vyrai? -Daugiau valdžios”.
Tačiau, nepaisant tikrų ar įsivaizduojamų vyrų pastangų valdyti moteris, moteriškoji lytis turi savo skiriamųjų bruožų. Biologiškai moterys turi dvi X- chromosomas, moteriškų lytinių hormonų , mėnesines ir klimaksą, krūtis, klubus ir makštį su gimda. Moteriški hormonai daro jos odą lygią, judesius plastiškus, kūną linkstantį į apvalumą.
Moters dėmesys – platus, kalbiniai centrai išvystyti labiau, nei pas vyrus. Dėl to ir kalbėti jai sekasi taikiau ir ilgiau. Vyrai turi vieną x- chromosomą, vyriškus hormonus, veržlų seksualumą, platesnius pečius, siaurą dubenį ir varpą su prostata ir kiaušinėliais. Vyriški hormonai daro juos labiau koncentruotus į tikslą, mažiau koketuojančius, mažiau kalbančius apie nieką.
Tiesa, egzotiški atvejai - maišytos chromosomos, endokrininiai augliai, kitokia lytinė orientacija- kartais priduoda vyrams moteriškų, o moterims- vyriškų savybių. O transseksualai ir hermafroditai gali iš vis turėti mišrių lytinių organų ir vadintis labai gražiu naujadaru “shemale”.
Tačiau nespręskime pagal egzotiką apie visumą. Lytiniai ir giminės tęsimo organai normaliu atveju aiškiai skiriasi - ar tai gali neatsiliepti psichikai? Tai yra, ar gali žmogus, turintis pilvo apačioje neramią varpą, jaustis lygiai taip pat, kaip žmogus, jaučiantis apačioje sudrėkstančią ertmę?
Ne- atsako kai kurie psichologai. Apie tai, kas yra “branduolinė lytinė tapatybė” daug rašė modernūs psichoanalitikai ir psichoanalitikės. Ne, ne Froidas- jo požiūris į moterį ir į “pavydą peniui” yra peržiūrėtas. Rašo būtent moterys - Teresė Benedikt, Margaret Mahler, Melanija Klein ir kitos. Jos atranda, kad neretai moterys ir vyrai… iš principo bijo žiūrėti į savo malonumus ir savo pojūčius - jaučia nerimą vien pagalvojus apie tai, kas mums, tarkime, būna malonu žemiau juosmens.
Praktine prasme tai reiškia nebijoti pažvelgti į savo kūną. Moteris galėtų nuo mažens suprasti, ką reiškia “jaustis moterimi” kad ir iš savo kūniškų pojūčių. Tai reiškia- maloniai jausti savo lūpas, krūtis, savo klitorių, savo odą ir, atleiskite, savo išeinamąją angą. Kam? Kad kūnas jai teiktų džiaugsmą. Argi blogai, jei vėliau ji galės atrasti, kad priešmenstruacinis sindromas- nebūtinai depresija. Tai gali būti kūrybinis moters laikotarpis.
Vyras gali suprasti, ką reiškia “jaustis vyru” dar nuo mažens. Jis irgi gali išmokti mėgautis savo kūnu. Jūs pagalvokite: amerikiečių psichoterapeutas Miltonas Eriksonas dar prieš pusę amžiaus klausdavo pacientų, ar jie moka atskirti, kuo skiriasi sustandėjusios varpos pojūčiai nuo minkštos- ir laikė tai normalaus vyriškėjimo požymiu.
Įdomu, kad prie visų šių pojūčių prisideda ir tai, kaip su mumis elgiasi tėvelis ir mamytė. Tai reiškia, kad mergaitė iš to, kaip skirtingai ją laiko rankose mama ir tėvas, irgi supranta, kuo skiriasi moteriškumas ir vyriškumas. Ir berniukas supranta tai ne vien iš savęs, bet ir iš savo tėvų. Vadinasi, mūsų vidinį lytiškumą, tą- kuris galvoje- nuo mažens kuria potyriai- iš savo kūno ir iš mūsų gimdytojų prisilietimų. Tarp kitko, vaikai, neturėję vaikystėje pakankamo fizinio kontakto su tėvais, nelabai aiškiai jaučia savo lytį…
Toliau seka vaizdai ir žodžiai. Mes matome, kaip juda, kalba ir elgiasi mūsų mama, sesuo ir kaip- tėvas bei brolis. Mes skaitome pasakas ir žiūrime kiną. Taip atsiranda kultūriniai “moteriškumo ar vyriškumo” pavyzdžiai. Lėlės Barbės kuria mergaitėms “seksualiųjų blondinių” idealus. “Action-menai “ – vyriškumo idealus berniukams. Mūsų bendraamžiai- paaugliai- toliau moko mus, ką reiškia elgtis moteriškai ir ką- vyriškai. Todėl 11-13 metų mergaitės taip dažnai renkasi kartu, miega kartu, šnibždasi kartu. Todėl tokio amžiaus berniukai grumiasi, stumdosi ir aiškinasi, ką ten kas nušovė ir kaip ten žaisti kokį kompiuterinį žaidimą. Tai- pasitarimai apie vaidmenį.
Štai jau čia atsiranda pirmos pastabos: “ši aktorė- nemoteriška. O šis vyras- kažkoks “nevyriškas”. “Ei,panele, ko tu taip dideliais žingsniais vaikštai, lyg būtum vyras?” “Ei, berniuk, neverk- būk vyras”.
Ir pagaliau lytys susitinka. Ir ima vieni kitus mokyti lyčiai būdingo elgesio. Tiesą sakant, panašu, kad moko daugiau merginos vaikinus. “Ko gi tu droviesi? “ Arba “taip nieks nesibučiuoja- pažiūrėk, kaip reikia”. Arba ”švelniau, dar švelniau”. Visa tai anksčiau bręstančios merginos aiškina vėliau bręstantiems vaikinams. Nors kartais tos merginos prieš tai išmoksta viso to iš seniai perbrendusių vyrukų…
Tačiau mokymasis neužsibaigia ieškant savo poros. Moteris išteka, pagimdo, ir po kiek laiko susiranda skelbimą ”moteriška tantra”. Arba “meditacinis seminaras ”Mylinčios moterys”. Arba “Joga moterims”. Ir ji su nuostaba sužino, kad moteriškumas- tai ne tik kūnas, hormonai, socialinis vaidmuo. Ne tik vaikai, kova su celiulitu ir viršsvoriu. Ne tik kosmetika ir rūbai. Jai paaiškėja, kad už jos lyties stovi galinga, graži ir patikima energija. Ji juda kitaip, nei pas vyrus. Ji gali būti jaučiama, pergyvenama, keičiama. Ir tai- ne eilinė ezoterinė knyga ir ne filosofavimas. Tai- reali, apčiuopiama praktika. Kurią moteriai gali perduoti tik šioje srityje su savimi dirbusi kita moteris. O kaip su vyriškumu? Silpnokai. Yra toks britas Rowenas, kuris parašė knygą “Vyrų psichikos gydymas”. Tik apie vyriškumo seminarus pas mus nelabai girdėti… Bet viskas priešaky.
Taigi matote, kaip mažai mes žinome: tik kad gamta, ir tėvai, ir žmonės sukuria mūsų kūnus ir savo lyties jausmą. Ir nėra vienodo supratimo apie moteriškumą. Moteriškos moterys – nebūtinai kaip japonės, kurios vaikšto mažais žingsneliais, ir nuolankiai tyli arba nuleidę akis kikena prie vyrų. Moteriškos moterys gali būti energingos ir įžūlios, kaip filmo “Nužudyti Bilą” herojė. Galbūt, moteriškumas - tai mokėjimas būti harmonijoje su pasaulio ramybe? Taip, greičiausiai, taip, ir tai tokia ypatinga vidinė rami jėga.
Galbūt vyriškumas - tai mokėjimas būti harmonijoje su pasaulio iššūkiais ir pasikeitimais? Taip, ir tai irgi vidinė judanti jėga.
O išorėje? O išorėje jėgos žmonėms apskritai nedažnai reikia. Kažkiek reikia proto ir dėmesio - tuomet ir jėgos reikės mažiau.
