www.feministes.eu

Pagal Kazimierz Ślęczka knygą „Feminizmas“.

·     Ar žmonių lytis yra visuomeniškai reikšminga?

Žinoma, tai retorinis klausimas. Tikrai neketiname čia pateikti daugybės skaičių, tačiau pirmasis pasitaikęs pavyzdys – o tokių feministinėje literatūroje yra nemažai – yra labai vykęs. 1989 m. moterys, sudarančios pusę žmonijos, atlikdavo beveik 66% viso valandomis matuojamo darbo, bet gaudavo tik 10% viso sumokamo užmokesčio ir turėjo mažiau nei 1% visos nuosavybės.

Kai kuriose visuomenės gyvenimo srityse vyrai ir moterys dalyvauja vienodai, tad kartais jų lytis neturi reikšmės. Tai matome, pavyzdžiui, pažvelgę į rinkėjų sąrašus. Beje šiandien mums tai atrodo savaime suprantamais dalykais, nors ne taip seniai tuose sąrašuose būdavo tik vyrai… Visai kitaip atrodo kandidatų sąrašai: čia moterų smarkiai sumažėja, o dar mažiau jų būna išrinkta.

Daug gamybos šakų ar veiklos rūšių yra okupuotos arba vyrų, arba moterų. Bet jei permesime akimis valdymo, susijusio su vieta tarnybinėje hierarchijoje, sritį, pamatysime, kad juo aukštesnė karjeros pakopa, juo disproporcija moterų nenaudai darosi vis didesnė. Paradoksalu, bet netgi beveik visai feminizuotose pramonės srityse, pvz, audimo arba siuvimo įmonėse, vadovaujamuosius postus dažniausiai turi vyrai. Vadinasi, lytis yra svarbus veiksnys priimant žmones į vienokias ar kitokias pareigas arba skiriant juos į vadovaujamuosius postus. O dar pridurkime, kad moterų išsilavinimas yra ne mažesnis (Lenkijoje netgi didesnis) nei vyrų.

Dar vienas dalykas, kuris turėtų stebinti, nors daugelis mano, kad tai visai normalu: daugelio moterų profesija gerokai primena darbą, kurį moterys atlieka namuose. Namuose moterys verda, patarnauja, tvarko, skalbia, slaugo, auklėja vaikus ir padeda jiems mokytis, siuva, gražina namus… o darbe? Neretai irgi verda, patarnauja, tvarko, skalbia, dirba slaugėmis ir gydytojomis (dažniausiai pediatrėmis, chirurgėmis labai retai), auklėtojomis vaikų darželiuose ir pradinių klasių mokytojomis. Audimo, siuvimo, maisto pramonė – tai jų domenai. O sekretorės? Ar joms keliami reikalavimai būti „devyndarbėmis“ nėra kaip du vandens lašai panašus į tradicines žmonos pareigas? Kita veikla, labiau mechaninė ir susijusi su fizinės jėgos poreikiu, tarkim, kasyba, metalurgija, mašinų pramonė – darbai, kurie paprastai priskiriami vyrams – savo monotonija kažin ar nusileidžia siuvėjų, audėjų ar valytojų darbui, bet ją smarkiai lenkia atlyginimų dydžiu.

·     Kultūrinė lytis

Vadinamoji kultūrinė lytis individams suteikiama per prievartą, kuri panaudojama tais atvejais, kai bandoma nesiderinti prie reikalavimų. Kalbame apie skirtingu elgesio, kalbėsenos, rengimosi ir t.t. šablonus, kurių žmonės tvirtai laikosi. Gimdami jie ateina į pasaulį, kuriame skirstoma į lytis. Ne biologija, o kultūra lemia, kad kūdikių lytį galima atskirti pagal šliaužtinukų ir antklodėlių spalvą (o jeigu tėvai to aiškiai neapibrėžia, pirmas gatvėj sutiktas pažįstamas užduos tradicinį klausimą: „Berniukas ar mergaitė?“).  Visame pasaulyje vyrų ir moterų drabužiai esmingai skiriasi, tuos skirtumus tik labai menkai lemia kūno sandaros skirtumai. Dėl kokių biologinių skirtumų atsirado skirtingi vyrų ir moterų apatiniai drabužiai, t.y.moterų apatinio trikotažo gausa ir vyrų apatinio trikotažo spalvų skurdumas? Skirtingos šukuosenos? <…> Visiškai nekyla abejonių dėl to, kad visuomenei rūpi, jog individas demonstratyviai rodytų savo lytį. Kas peržengia nubrėžtas pasirinkimo laisvės ribas, susiduria su visuotiniu pasmerkimu.

·     Padėtis šeimoje

Kaip ir ankščiau, nepaisant šioje srityje įvykusių pilietinių ir teisinių pokyčių, šeimoje ant moters pečių užkrauta kartais beveik visa atsakomybė. Moterys tvarko namų ūkį tiek kaip vykdytojos, tiek kaip valdytojos, nepailstamai ir ritmingai atlikdamos didžiąją namų ūkio darbų dalį. Moterys ne tik gimdo – tai savaime suprantama – bet ir augina, auklėja vaikus, rūpinasi visais šeimos nariais. Dėl to, kad moterys ėmė dirbti mokamą darbą, smarkiai padaugėjo tik jų pareigų, o darbo krūvis joms padvigubėjo. Pastaruoju metu, ypač jaunose šeimose, yra pakitimų į gerąją pusę, bet iki lyčių lygybės dar toli. Jei vyrai vis dažniau įsitraukia į namų ūkio darbus, dažniausiai į tai žiūrima reiškiant dėkingumą ir pagarbą (anksčiau – panieką) ar kaip į savanorišką dalies savo laisvės ir laisvalaikio atsisakymo aktą, kylantį dėl noro „padėti žmonai“, nors apskritai visi šie darbai ir toliau lieka moters pareiga, netgi tuo atveju, jei ji lygiai su vyru eina dirbti, kad gautų atlyginimą.

·     Kodėl atsirado feminisčių?

Požiūris, kad feministės yra tik kažkokios „nenormalios bobos“ yra klaidingas, nors žiniasklaidos pastangomis išpopuliarėjęs. Visuomenė mano, kad feministės – tai nukentėjusios nuo vyrų moterys, nelaimingos, vienišos. Kas be ko, būna visokių feminisčių, bet išvardintos „kategorijos“ nėra nei privaloma, nei pakankama sąlyga. Feministiniame judėjime dalyvauja ir moterys, kurių vyrai niekada nėra nuskriaudę, jos yra tradicinės seksualinės orientacijos, jų požiūris į vyrus apskritai yra teigiamas, tačiau jos nepatenkintos lyčių vaidmenimis visuomenėj ir nori tai pakeisti. Jos ištekėjusios, turi vaikų. Jų nuomone moterys būtent kaip moterys yra skriaudžiamos.

·     Apibendrinimas

Dabartinė moters padėtis visuomenėje: Jei visuomenę įsivaizduotume kaip aukštą ir platų tinklą, kurio egzistavimą palaiko nuolatinis jį kuriančių individų darbas, pamatytume, kad šį tinklą neria ir tvarko tik vyrai, o moterys kartu su mažais vaikais – gyvena to tinklo akutėse, prikabintos prie sunerimo mazgų, tai yra prie savo vyrų. Žinoma, moterų, palaikančių tinklą, vaidmuo yra nepaprastai svarbus: jos aptarnauja ir palaiko jėgas tų, kurie tiesiogiai tą tinklą neria, tačiau daro labai mažą įtaką tam, kas tame tinkle dedasi, nes apie tai sprendžia tie, kurie savo poelgiais, susitarimais ir sprendimais nustato visuomeninius, viešuosius santykius ir lemia įvykius visuomenėje.

• Komentarai (0)