Kada baigsis stereotipų amžius?

Posted on gegužė 5th, 2009 in Straipsniai by Orestija

Kiekvienas amžius atneša kažką naujo ir „palaidoja“ sena. Kai kuriems žmonėms tai gerai, jie sugeba adaptuotis prie besikeičiančio pasaulio, o kiti – stipriai įsikabina į tradicines normas ir nepripažįsta jokių pasikeitimų. O aš vis laukiu, kada ateis toks laikas, kuomet stereotipai žmogaus sąmonėje bus palaidoti. Kodėl aš noriu šių laidotuvių? Atsakyti nėra sunku, tačiau apie viską nuo pradžių.

Pirmiausia, svarbu išsiaiškinti, kas yra stereotipai. Yra daug apibrėžimų knygose ir internete, bet man paprasčiausias ir aiškiausias pasirodė šis: „Stereotipas - tai supaprastintas tam tikros grupės žmonių įvaizdis, tikėjimas, kad šioje grupėje visi žmonės yra vienodi“.

Yra daug stereotipų grupių ir visų aptarti turbūt neįmanoma. Aš pasirinkau pora:

1. Homoseksualai

2. Vyrai / Moterys

 

Homoseksualai. Pradedam nuo to, kad tradicinėje visuomenėje kitos pakraipos žmonės visų pirma taip gražiai, t.y. homoseksualais, nevadinami. Bet tai toli gražu nebaisiausias dalykas. Ne vienas „didvyris“ išdrįsta net ir kumščiu pamokyti „neklaužadas“. Bet KODĖL? Nes mūsų protėvių proprotėviai, senelių seneliai ir, ŽINOMA, bažnyčia nuo seno kalė į galvą vieną formulę: vyras+moteris+vaikai=šeima. Ir netgi prilygino šios formulės rezultatą (t.y.šeimą) gyvenimo tikslu. Bet juk tai stereotipiška. Kaip galima visiems žmonėms pritaikyti vieną formulę? Ar neturėtų kiekvienas žmogus pats nuspręsti, koks yra jo gyvenimo tikslas ir ką jis vadina šeima. Tačiau kažkodėl homoseksualai laikomi iškrypėliais. Maža to, daugelis šaukia: „Jei pateisinat homoseksualus, tai pateisinkim ir zoofilus, pedofilus ir t.t.“ Nerandu logiško paaiškinimo, kaip jie gali būti prilyginami su tokiomis pakraipomis. Juk yra vienas labai svarus argumentas, dėl ko tai nesulyginami dalykai: homoseksualūs partneriai yra lygiaverčiai, kadangi gali abu SAVO noru, nieko neverčiami atlieka lytinį aktą, o pavyzdžiui, zoofilų atveju gyvūno nėra klausiama „ar tu to nori“, taip pat, kaip ir pedofilų atveju, vienas partneris yra vaikas ir nesugeba daug ko suvokti. Taigi, sakyti, kad homoseksualūs žmonės iškrypę yra neteisinga – jie nieko netvirkina, tiesiog juos netraukia priešingos lyties atstovai. Vienas garsus Lietuvos homoseksualas yra pasakęs: „Aš myliu ne lytį, o žmogų“. Šia mintim ir užbaigsiu homoseksualų grupę.

 

Vyrai / Moterys. Tradicinė visuomenė taip pat labai stereotipiška kalbant apie vyrus ir moteris. „Vyrai turi būti tokie ir anokie, o moterys tokios ir anokios“ – štai kaip skambėtų stereotipiška frazė šiuo atveju. Pavyzdžiui, moteris tradiciškai dauguma apibūdina kaip silpnąją lytį, švelnumo prieglobstį, nuolaidžią būtybę… kažkaip apibūdinimai man primena gležną sutvėrimą, tačiau dauguma moterų bent dvasiškai yra gerokai stipresnės už vyrus. Ir išvis, kodėl nuo lyties turi priklausyti tavo charakteris ar būdas? Ne lytis daro moteris silpnas, o stereotipai. Na, o ką jau kalbėti apie vyriškus / moteriškus darbus. Juk dar daug atsirastų žmonių, kurie teigtų, kad armijoje moteriai ne vieta, o vyrams, pvz., nedera imti tėvystės atostogų, nes „tai juk taip nevyriška“… apie tokias šeimas, kur vyras pasiima tėvystės atostogų, o moteris dirba netgi yra sakoma: „jau čia tai vyras po padu“. Stereotipai trukdo atsiskleisti, varžo ir galų gale duoda peną apkalboms. Ir kodėl juos vis tiek visi taip mėgsta?

Feminizmas XXI a.naudingas vyrams

Posted on kovas 20th, 2009 in Straipsniai by Orestija

Daugelis vyrų išgirdę žodį „feminizmas“ sieja jį su moterų noru užvaldyti pasaulį. Užtenka tik nueiti į google ir pamatysime panašių atsiliepimų kaip „feministės-blogis“, „feministės privedė džentelmenus prie išnykimo“, „feministės nori pakeisti pasaulį moterų naudai“ ir t.t. Tačiau ar ši nuomonė teisinga? Nejaugi vyrai feminizmo idėjose yra prilyginami kaip priešai? Aš sakau net nesuabejojusi, kad tikrai ne. Šiuolaikinis feminizmas netgi naudingas vyrams. Kodėl? Tuojau pabandysiu paaiškinti, tačiau visų pirma labai svarbu sutarti, kas yra feminizmas. Manau aiškinantis šią sąvoką labai svarbu remtis ne subjektyvia nuomone, o objektyviąja, tai yra, pateikti apibrėžimą, kuris atspindi daugumos feminisčių ideologiją. Jos teigia, kad „Feminizmas – tai socialinė teorija bei politiniai moterų judėjimai už lygias teises su vyrais.“ Ypatingai svarbu yra pabrėžti, kad feminizmas nėra vienakryptis ir yra keletą feminizmo tipų. Populiariausi yra šie: 

  • Liberalusis feminizmas
  • Radikalusis feminizmas
  • Socialistinis feminizmas
  • Kultūrinis feminizmas
  • Jėgos feminizmas ir kt.

Feministės skiriasi nelygybės šaltinių supratimu, požiūriais, kaip tą lygybę pasiekti, nuomonėmis, iki kokio lygio turėtų būti abejojama ir kritikuojama lytis ir lytinės tapatybės. Pirmoji feminizmo banga – kova dėl balsavimo teisės (XIX a. – XX a. pradžia). Antroji banga kilo XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje - tada pradėta kovoti už lyčių socialinių santykių, šeimos struktūros bei kultūros nuostatų keitimą. Na ir trečioji banga, kuri tęsiasi iki šiol,  feminizmą bando atgaivinti, išsaugoti iškovotas teises.

Šioje vietoje manau pats metas sugrįžti prie šiandieninio pristatymo temos: Feminizmas XXI amžiuje yra naudingas vyrams. Panagrinėsiu tris feminizmo kryptis ir pakomentuosiu, kaip jos yra naudingos vyrams.

Pradėsiu nuo liberaliojo feminizmo. Šio tipo domėjimosi sritys: įdarbinimo sritis (darbo vietos ir atlyginimo galimybės), sveikatos apsauga, abortų laisvė, seksualinio auklėjimo ir kontraceptinių priemonių prieinamumas, švietimas, aukštasis mokslas, mokslas, moterų dalyvavimas valdžioje ir galimybė daryti valdžiai įtaką, žiniasklaida, reklama, religija ir bažnyčia, kariuomenė.

Paanalizuokime išsamiau. Pavyzdžiui, įdarbinimo srityje jos siekia vienodo atlyginimo. Kalbu ne vien apie norą, kad, pavyzdžiui, moteris administratorė uždirbtų tiek pat, kiek vyras administratorius, bet ir apie tai, kad vadinamieji „moteriški darbai“ (siuvėjos, kirpėjos, mokytojos ir t.t.) butų apmokami panašiai kaip „vyriškieji“ (statybininkai, jūreiviai, projektuotojai ir t.t.). Kuo tai būtų naudinga vyrams? Be abejo tuo, kad šeimos biudžetas padidėtų. Vadinasi, tai teigiamai atsilieptų visai šeimai, kadangi vienodai uždirbantys šeimos nariai jaustųsi lygiaverčiais bent jau finansine prasme, o tai labai svarbu santykiuose.

Sekantis labai naudingas feminisčių pasisakymas – abortų laisvė. Vyrams patogu, kad moteris turėtų teisę į legalų abortą, kadangi taip yra lengviau nusimesti atsakomybę ir nereikia prisiimti tėvystės pareigų. Kontraceptinių priemonių prieinamumas – taipogi svarbus ir vyrams. Uždraudus kontracepciją (o to labai norėtų bažnyčia) padaugėtų neplanuotų nėštumų, kurie būsimus tėvelius nelabai džiugintų. Prisiminkime savo „močiučių“ kartą, kuomet šeimoje būdavo po 10-15 vaikų ir paklauskime, ar linkėtų jos tokios gausios šeimynos ir savo anūkams.

Liberaliosios feministės taip pat siekia moterų dalyvavimo valdžioje. Atrodytų keista, kad tai gali būti naudinga vyrams, nes dauguma sako, kad politikoje moterims – ne vieta. Tačiau dabar pažiūrėjus į seimą ir žmonių nepasitenkinimą valstybe, drįsčiau teigti, kad ir vyrai-seimūnai nedžiugina liaudies. Kuo moterų partijos galėtų būti naudingos vyrams ir apskritai visai valstybei? O gi tuo, kad jos greičiausiai rūpintųsi skirtingais klausimais ir skirtų daugiau dėmesio kitiems dalykams. Puikus pavyzdys – Švedijoje susikūrusi moterų partija, kuri skiria daugiau dėmesio lyčių galimybėms. Vadinasi, didesnė tikimybė, kad partijose atsirastų įvairovė ir naujos vertybės. Galų gale, gal bent jau rinkiminiai pažadai skirtingai skambėtų…

Na ir dar viena mintis, kuri džiugina kai kuriuos vyrus – tai moterys kariuomenėje, už tai liberalės taip pat atkakliai kovoja. Iš pažiūros daug kam atrodo, kad visuomenė vis dar priešinasi tam, kad moterys ten įžengtų, tačiau, kai paklausi vyrų, kurie šiuo metu yra kariuomenėje, ar jiems patinka, kad ten yra ir moterų, retas, kuris atsako, kad ne.

Metas pereiti prie radikaliojo feminizmo. Jo domėjimosi sritys: Santykiai tarp lyčių kasdieniame gyvenime, papročiai, etiketas, gestai, kalba ir pan. Seksualumas. Šeima. Moters sveikata. Smurtas prieš moteris: žeminimas, prievartavimas, prekyba žmonėmis, seksualinis priekabiavimas. Politinės teises. Pornografija. Reklama. Moters paveikslas mene ir žiniasklaidoje. Moteriškumas ir vyriškumas kaip kultūros formos. Edukacija. Religija. Teisė. Moteris kitose kultūrose. Globalios grėsmes ir pasipriešinimo joms judėjimai. Ypatingas jautrumas visų rūšių tiesioginiam, pavieniam smurtui prieš moteris; jis traktuojamas kaip visuotinio tos lyties engimo įrodymas. Matome, kad kai kurios idėjos kartojasi kaip ir pas liberaliąsias feministes, bet vis gi vyrams - tai turbūt vienas iš labiausiai nemėgiamų feminizmo rūšių, kadangi istorijoje radikalios feministės pasireiškė grubiais pareiškimais prieš vyrus, maža to, jos gvildena „nepalankias temas“ vyrams (pvz.: ne kiekvienas vyras džiaugtųsi, jei radikaliosioms feministėms pavyktų apriboti pornografiją). Visgi ir čia yra naudingų pasisakymų vyrų atžvilgiu. Pavyzdžiui, pakalbėkime apie šeimą. Radikaliosios feministės nemėgsta stereotipų ir teigia, kad moters vieta – ne vien prie puodų, jos turi teisę save realizuoti ir darbe bei kopti karjeros laiptais. Taigi, kas iš to gavosi? Anksčiau moterys rūpindavosi vaikais ir namų buitimi,o vyrai dirbdavo. Moterims pavyko išsikovoti teises ir pataisas dėl darbo ir dabar jos gali drąsiai eiti dirbti. Vyrams nebereikia išlaikyti visos šeimos. Užtenka tik prisidėti prie šeimos išlaikymo. Taigi – vyrai neturėtų kuo skųstis. Maža to, radikalės siekia, kad ir vyrai prisidėtų labiau prie šeimyninio gyvenimo, taip pat rūpintųsi buitimi, namais. Iš vienos pusės, vyrai dėl to labai nepatenkinti, tačiau kiti džiaugiasi nykstančiais stereotipais ir tvirtina, kad tėvystė „veža“. Tėvai dabar turi teisę pasiimti tėvystės atostogas (nors aišku – tai labai retas atvejis Lietuvoje, tačiau pavyzdžiui, Islandijoje, tėvystės atostogos itin populiarios). Nors konservatyvių pažiūrų žmonės vis dar šaukia, kad tokie vyrai „bobiškėja“, tačiau aš asmeniškai visada palaikiau galimybę rinktis. 

Na ir paskutinė feminizmo rūšis, kurią šiandien aptarsiu – jėgos feminizmas. Jo domėjimosi sritys: Realus moterų dalyvavimas valdžioje ir apskritai visuomenės gyvenime (o ne tik formali lygybė). Moterų kultūra ir kūryba. Separatistinio feminizmo kritika. Radikaliojo ir kultūrinio feminizmo teorijos bei ideologijos kritika. Vyriškumas, vyrai, vyriškumo etalonų ir lyčių tarpusavio santykių permainos. Kaip ir įprasta, domėjimosi sritys truputį kartojasi, tačiau jėgos feminizme atsiranda ir naujas bruožas – kitų feminizmo teorijų (ypač radikaliojo) kritika. Jos dažnai remiasi Skandinavijos šalių pavyzdžiu: Feminizmas čia tiesiog veši. Taigi jėgos atstovės kritikuoja perdėtą feminizmą. Ir tokia pažiūrų kritika vyrams labai naudinga – juk nedaugelis  norėtų gyventi feministinėse šalyse, priešingai – nuvykę į tokias šalis pasibaisi karaliaujančiomis feministėmis.

Kaip matome, feminizmo pažiūros nėra vienodos. Kartais vienas feminisčių tipas netgi prieštarauja kitam feminisčių tipui. Tačiau yra tipų, kurie domisi tais pačiais dalykais, tik skirtingais būdais jų siekia. Ir tikrai negalima sakyti, kad feministės ieško naudos tik moterims – juk daugelis aspektų yra naudingi tiek vyrams, tiek moterims.

Dėkoju už dėmesį :)

Orestija

Moteriškumas ir vyriškumas

Posted on vasaris 15th, 2009 in Straipsniai by Orestija

Toks labai lengvai skaitomas straipsnis. Gal ir jums patiks? Ilgas, bet paprastas. Gana subjektyvus, bet tolerantiškas abiems pusėms…Na vertinkit patys/pačios:

Olegas Lapinas, www.DELFI.lt
Moterišką moterį geriausia pažinti lyginant. Lyginti ją galima su vyrais, o su kuo gi daugiau? Įprasta sakyti, kad vyrai – tai mažiau emocingi, tylesni, labiau veikiantys , o ne pergyvenantys, fiziškai stipresni, kūrybiškesni. Jie žiūri futbolą ir lenktynes. O štai moterys yra labiau plepios, emocingos, ne tiek veikiančios, kiek pergyvenančios, fiziškai silpnesnės ir konservatyvesnės. Jos žiūri romantinius serialus. Aišku- juk vyrai rūpinasi daugiau išoriniu pasauliu ir technika, moterys- vidiniu pasauliu, santykiais ir šeimomis. Vyrai irgi bendrauja, tik stengiasi pašnekovą pakeisti ir išmokyti, moterys - suprasti, priimti ir užjausti.

Realybė, žinoma, įvairesnė. Pamenu, kažkada po universiteto baigimo aš su plakančia širdimi nupirkau Wiersma rotaprintinę knygą “Moters psichologija”. Aš tikėjausi joje rasti atsakymus į moters keliamus klausimus… Ir nusivyliau. Olandų psichologai kruopščiai tyrinėjo, kuo skiriasi vyrų ir moterų atmintis, dėmesys, mąstymas, pojūčiai, emocijos - ir nerado ryškių skirtumų.

Gyvenimas tai patvirtina. Yra moterų, stipresnių už vyrus. Ar bent jiems nenusileidžiančių mūšyje. Yra racionalių moterų. Yra moterų rašytojų, dailininkių, architekčių ir kompozitorių. Yra ir politiniame gyvenime dalyvaujančių moterų. Viena moteris puikiai valdė Britaniją, o kita vos netapo mūsų prezidente. Išeina, kad moteriškumą kaip “viliojantį gležnumą ir sentimentalų trapumą” iš tiesų sukūrė vyrai vien ideologiniais sumetimais? Tai juk tik Holivudo štampas- herojus gelbėja moterį, jiedu bėga nuo persekiotojų, ir ji būtinai suklumpa pirma iš nuovargio…

O mes vis dar kalbame: “moteriška moteris” ir “nemoteriška moteris”. Mes ne visuomet galime tiksliai pasakyti, kodėl. Tačiau kai kas nors pasakys “skandinavės ir amerikietės- nemoteriškos” – žmonės sutinka. Arba “japonės labai moteriškos”- vėl sutinka.

Tuomet ir pasirodo feministės. Jos vėl sako, kad šį skirstymą sugalvojo vyrai. Padarė jie tai tam, kad vykdytų savo įprastinį tikslą – valdytų moteris. Ir, tarkime, naivi moteris paklaustų: o kam? Feministei nebūtina ilgai aiškinti apie tai, kaip “dekonstruoti” meną bei papročius. Ji tiesiog gali retoriškai pakartoti filmo herojės frazę: ”Ko gi nori valdžią turintys vyrai? -Daugiau valdžios”.

Tačiau, nepaisant tikrų ar įsivaizduojamų vyrų pastangų valdyti moteris, moteriškoji lytis turi savo skiriamųjų bruožų. Biologiškai moterys turi dvi X- chromosomas, moteriškų lytinių hormonų , mėnesines ir klimaksą, krūtis, klubus ir makštį su gimda. Moteriški hormonai daro jos odą lygią, judesius plastiškus, kūną linkstantį į apvalumą.

Moters dėmesys – platus, kalbiniai centrai išvystyti labiau, nei pas vyrus. Dėl to ir kalbėti jai sekasi taikiau ir ilgiau. Vyrai turi vieną x- chromosomą, vyriškus hormonus, veržlų seksualumą, platesnius pečius, siaurą dubenį ir varpą su prostata ir kiaušinėliais. Vyriški hormonai daro juos labiau koncentruotus į tikslą, mažiau koketuojančius, mažiau kalbančius apie nieką.

Tiesa, egzotiški atvejai - maišytos chromosomos, endokrininiai augliai, kitokia lytinė orientacija- kartais priduoda vyrams moteriškų, o moterims- vyriškų savybių. O transseksualai ir hermafroditai gali iš vis turėti mišrių lytinių organų ir vadintis labai gražiu naujadaru “shemale”.

Tačiau nespręskime pagal egzotiką apie visumą. Lytiniai ir giminės tęsimo organai normaliu atveju aiškiai skiriasi - ar tai gali neatsiliepti psichikai? Tai yra, ar gali žmogus, turintis pilvo apačioje neramią varpą, jaustis lygiai taip pat, kaip žmogus, jaučiantis apačioje sudrėkstančią ertmę?

Ne- atsako kai kurie psichologai. Apie tai, kas yra “branduolinė lytinė tapatybė” daug rašė modernūs psichoanalitikai ir psichoanalitikės. Ne, ne Froidas- jo požiūris į moterį ir į “pavydą peniui” yra peržiūrėtas. Rašo būtent moterys - Teresė Benedikt, Margaret Mahler, Melanija Klein ir kitos. Jos atranda, kad neretai moterys ir vyrai… iš principo bijo žiūrėti į savo malonumus ir savo pojūčius - jaučia nerimą vien pagalvojus apie tai, kas mums, tarkime, būna malonu žemiau juosmens.

Praktine prasme tai reiškia nebijoti pažvelgti į savo kūną. Moteris galėtų nuo mažens suprasti, ką reiškia “jaustis moterimi” kad ir iš savo kūniškų pojūčių. Tai reiškia- maloniai jausti savo lūpas, krūtis, savo klitorių, savo odą ir, atleiskite, savo išeinamąją angą. Kam? Kad kūnas jai teiktų džiaugsmą. Argi blogai, jei vėliau ji galės atrasti, kad priešmenstruacinis sindromas- nebūtinai depresija. Tai gali būti kūrybinis moters laikotarpis.

Vyras gali suprasti, ką reiškia “jaustis vyru” dar nuo mažens. Jis irgi gali išmokti mėgautis savo kūnu. Jūs pagalvokite: amerikiečių psichoterapeutas Miltonas Eriksonas dar prieš pusę amžiaus klausdavo pacientų, ar jie moka atskirti, kuo skiriasi sustandėjusios varpos pojūčiai nuo minkštos- ir laikė tai normalaus vyriškėjimo požymiu.

Įdomu, kad prie visų šių pojūčių prisideda ir tai, kaip su mumis elgiasi tėvelis ir mamytė. Tai reiškia, kad mergaitė iš to, kaip skirtingai ją laiko rankose mama ir tėvas, irgi supranta, kuo skiriasi moteriškumas ir vyriškumas. Ir berniukas supranta tai ne vien iš savęs, bet ir iš savo tėvų. Vadinasi, mūsų vidinį lytiškumą, tą- kuris galvoje- nuo mažens kuria potyriai- iš savo kūno ir iš mūsų gimdytojų prisilietimų. Tarp kitko, vaikai, neturėję vaikystėje pakankamo fizinio kontakto su tėvais, nelabai aiškiai jaučia savo lytį…

Toliau seka vaizdai ir žodžiai. Mes matome, kaip juda, kalba ir elgiasi mūsų mama, sesuo ir kaip- tėvas bei brolis. Mes skaitome pasakas ir žiūrime kiną. Taip atsiranda kultūriniai “moteriškumo ar vyriškumo” pavyzdžiai. Lėlės Barbės kuria mergaitėms “seksualiųjų blondinių” idealus. “Action-menai “ – vyriškumo idealus berniukams. Mūsų bendraamžiai- paaugliai- toliau moko mus, ką reiškia elgtis moteriškai ir ką- vyriškai. Todėl 11-13 metų mergaitės taip dažnai renkasi kartu, miega kartu, šnibždasi kartu. Todėl tokio amžiaus berniukai grumiasi, stumdosi ir aiškinasi, ką ten kas nušovė ir kaip ten žaisti kokį kompiuterinį žaidimą. Tai- pasitarimai apie vaidmenį.

Štai jau čia atsiranda pirmos pastabos: “ši aktorė- nemoteriška. O šis vyras- kažkoks “nevyriškas”. “Ei,panele, ko tu taip dideliais žingsniais vaikštai, lyg būtum vyras?” “Ei, berniuk, neverk- būk vyras”.

Ir pagaliau lytys susitinka. Ir ima vieni kitus mokyti lyčiai būdingo elgesio. Tiesą sakant, panašu, kad moko daugiau merginos vaikinus. “Ko gi tu droviesi? “ Arba “taip nieks nesibučiuoja- pažiūrėk, kaip reikia”. Arba ”švelniau, dar švelniau”. Visa tai anksčiau bręstančios merginos aiškina vėliau bręstantiems vaikinams. Nors kartais tos merginos prieš tai išmoksta viso to iš seniai perbrendusių vyrukų…

Tačiau mokymasis neužsibaigia ieškant savo poros. Moteris išteka, pagimdo, ir po kiek laiko susiranda skelbimą ”moteriška tantra”. Arba “meditacinis seminaras ”Mylinčios moterys”. Arba “Joga moterims”. Ir ji su nuostaba sužino, kad moteriškumas- tai ne tik kūnas, hormonai, socialinis vaidmuo. Ne tik vaikai, kova su celiulitu ir viršsvoriu. Ne tik kosmetika ir rūbai. Jai paaiškėja, kad už jos lyties stovi galinga, graži ir patikima energija. Ji juda kitaip, nei pas vyrus. Ji gali būti jaučiama, pergyvenama, keičiama. Ir tai- ne eilinė ezoterinė knyga ir ne filosofavimas. Tai- reali, apčiuopiama praktika. Kurią moteriai gali perduoti tik šioje srityje su savimi dirbusi kita moteris. O kaip su vyriškumu? Silpnokai. Yra toks britas Rowenas, kuris parašė knygą “Vyrų psichikos gydymas”. Tik apie vyriškumo seminarus pas mus nelabai girdėti… Bet viskas priešaky.

Taigi matote, kaip mažai mes žinome: tik kad gamta, ir tėvai, ir žmonės sukuria mūsų kūnus ir savo lyties jausmą. Ir nėra vienodo supratimo apie moteriškumą. Moteriškos moterys – nebūtinai kaip japonės, kurios vaikšto mažais žingsneliais, ir nuolankiai tyli arba nuleidę akis kikena prie vyrų. Moteriškos moterys gali būti energingos ir įžūlios, kaip filmo “Nužudyti Bilą” herojė. Galbūt, moteriškumas - tai mokėjimas būti harmonijoje su pasaulio ramybe? Taip, greičiausiai, taip, ir tai tokia ypatinga vidinė rami jėga.

Galbūt vyriškumas - tai mokėjimas būti harmonijoje su pasaulio iššūkiais ir pasikeitimais? Taip, ir tai irgi vidinė judanti jėga.

O išorėje? O išorėje jėgos žmonėms apskritai nedažnai reikia. Kažkiek reikia proto ir dėmesio - tuomet ir jėgos reikės mažiau.